Jei Helovinas turėtų gimimo liudijimą, jis tikriausiai atrodytų kaip dokumentas, išgyvenęs potvynį, gaisrą, kelis persikraustymus ir vieną ypač kūrybingą civilinės metrikacijos darbuotoją.
Gimimo vieta? Airija? Škotija? Roma? Prancūzijos vienuolynas? Jungtinės Valstijos? Gimimo data? Kada nors iki krikščionybės? VIII amžius? XI? XIX? 1950-ieji?
Motina? Samhainas. Tėvas? Visų Šventųjų diena. Giminės? Mirusiųjų atminimas, souling, guising, šiurpūs airiški ropės žibintai, amerikietiški moliūgai, būsimo vyro būrimas, kaimynystės vandalizmas, saldainių pramonė ir Donaldas Antinas.
Trumpai tariant, Helovinas nėra šventė su tvarkingu genealoginiu medžiu. Tai kultūrinis skiautinys, kuris šimtmečius buvo persiuvamas, ardomas, gabenamas per Atlantą, papildomas naujais gabalais ir galiausiai grąžintas į Europą su moliūgu po pažastimi ir maišu atskirai supakuotų saldainių kitoje rankoje.
Būtent todėl jo istorija tokia įdomi.
Pirmiausia bloga žinia: nėra vieno momento, kai „ir tada gimė Helovinas“
Kai perskaitote, kad „Helovinas atsirado prieš 2 000 metų kaip keltų Samhainas“, tai yra maždaug toks pat naudingas trumpinys kaip teiginys, kad išmanusis telefonas atsirado išradus telefoną. Taip, giminystės linija egzistuoja. Tačiau tarp dviejų istorijos galų nutiko be galo daug.
Šiuolaikiniame Helovine yra senesnių gėlų sezoninių tradicijų, viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų krikščioniško kalendoriaus, europietiškų vaikščiojimo po namus papročių, airių ir škotų liaudies kultūros, migracijos į Šiaurės Ameriką, miesto išdaigų, XX amžiaus masinės kultūros ir komercinės industrijos elementų.
Todėl geriau sekti atskiras gijas, o ne išgalvoti vieną prosenelį, atsakingą už viską. Istoriniai genealoginiai medžiai sudėtingi. O Helovino gimimo liudijime turbūt būtų parašyta: tėvas nenurodytas, giminė milžiniška.
Samhainas: akimirka, kai baigiasi vasara ir gamta nustoja būti draugiška
Seniausia svarbi gija veda į gėlų pasaulį, ypač Airiją. Samhainas buvo viena didžiųjų sezoninių ribų tradiciniuose airių metuose. Jis tekdavo lapkričio pradžiai ir žymėjo perėjimą į žiemos pusmetį; kaip ir daugelio kitų svarbių kalendorinių dienų atveju, didelė dalis veiklų prasidėdavo jau išvakarėse. Airių folkloro rinkiniai spalio 31-ąją, Oíche Shamhna, aprašo kaip puotų, žaidimų, persirenginėjimo, būrimo ir pasakojimų apie mirusiųjų bei kitų antgamtinių būtybių judėjimą naktį.
Ir žmogiškai žiūrint tai visiškai suprantama. Įsivaizduokite Šiaurės Vakarų Europą be elektros šviesos, centrinio šildymo, iki dešimtos vakaro veikiančio prekybos centro ir programėlės, pranešančios, kad saulė leidžiasi 16:47. Derlius beveik visas po stogu. Dienos sparčiai trumpėja. Ateina žiema, šaltis ir nežinomybė. Kraštovaizdis, kuris visą vasarą gamino maistą, ką tik nuleido žaliuzes.
Taigi kalendorinė riba tarp vasaros ir žiemos nebuvo poetiška linija užrašinėje. Ji buvo labai praktiška. O ribos folklore turi vieną įdomią savybę: jos mėgsta praleisti keistus dalykus.
Viduramžių airių tekstai iš tiesų sieja Samhainą su akimirkomis, kai žmonių pasaulis ir Kitas pasaulis pavojingai priartėja. Tačiau čia verta laikyti koją ant istorinio stabdžio: šie tekstai yra viduramžių, parašyti gerokai po Airijos christianizacijos. Atkurdami ikikrikščionišką Samhainą neturime žurnalisto prie laužo 200 m. pr. Kr., sakančio: „Taip, ką tik patikrinau tris kaukes ir vieną vaiduoklį.“
Turime vėlesnius rašytinius šaltinius, kalbą, archeologiją ir folkloro tradicijas. Turime pėdsakus. Neturime stebėjimo kamerų įrašų.
Lola Tralala komentuoja: Kai tik kas nors pradeda sakinį „Keltai tiksliai tikėjo, kad…“, Lola automatiškai ima ieškoti išnašos. Deja, keltai mums nepaliko PowerPoint pristatymo „Samhainas: tikslai, KPI ir komunikacija su mirusiaisiais“.
Bet ar tai apskritai buvo „mirusieji“?
Taip — bet ne tik jie. Būtent čia šiuolaikinis Helovinas senesnį vaizdą kiek per daug sutvarko. Airių tradicijoje Samhainas nebuvo paprasčiausia „Mirusiųjų diena“. Jis buvo susijęs su kitoniškumu, pavojumi, ateitimi, būrimu, Kito pasaulio būtybėmis, namų apsauga, žiema ir įprastos tvarkos suirimu.
Folklore pasirodo mirusieji, bet taip pat púca, fėjos ir kitos antgamtinės būtybės, būrimo žaidimai ir įvairūs būdai išgyventi naktį taip, kad niekas jūsų nenusitemptų ten, kur tikrai nebuvote užsisakę kelionės.
Todėl šiuolaikinė frazė apie „ploną ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų“ pagauna dalį tradicijos, bet yra beveik per daug tvarkinga. Senasis pasaulis organizaciniu požiūriu buvo gerokai mažiau drausmingas. Už ribos nebūtinai laukė tik močiutė ir senelis. Ten galėjo būti bet kas.
O tai, pripažinkime, gerokai blogesnė žinia.
Tada atėjo krikščionys. Ir ne, neturime posėdžio protokolo „pavokime Heloviną iš keltų“
Čia prasideda viena mėgstamiausių interneto istorijų: Bažnyčia pamatė pagonišką Samhainą, nusprendė jį sunaikinti ir Visų Šventųjų dieną perkėlė į lapkričio 1-ąją.
Elegantiška. Gal net per daug elegantiška.
Bendri krikščioniški kankinių ir šventųjų minėjimai egzistavo gerokai anksčiau, nei lapkričio 1-oji tapo dominuojančia data Vakaruose, o skirtingi krikščioniški centrai juos švęsdavo skirtingu metų laiku. Žinome vėlyvosios antikos visų kankinių minėjimus, Rytų tradicijas po Sekminių ir romėnišką gegužės minėjimą, susijusį su Panteonu, kurį popiežius Bonifacas IV VII amžiaus pradžioje pašventino Mergelei Marijai ir visiems kankiniams.
Ir dabar nepatogus, bet gražus istorinis sakinys: tiksliai nežinome, kodėl Vakarų krikščionybėje įsitvirtino būtent lapkričio 1-oji.
VIII amžiuje popiežius Grigalius III Šv. Petro bazilikoje pašventino koplyčią visiems šventiesiems. VIII amžiaus pabaigoje ir IX pradžioje lapkričio šventė jau paliudyta Vakarų Europoje, o IX amžiuje lapkričio 1-oji dar tvirčiau įsitvirtino kaip Visų Šventųjų diena. Vis dėlto mokslinė literatūra tebepabrėžia, kad tiksli lapkričio datos kilmė nėra galutinai paaiškinta.
Ar kontaktas su gėlų tradicijomis galėjo turėti įtakos? Galėjo, o kultūrinis persidengimas neabejotinas. Bet ar galime tvirtai pasakyti, kad kažkas Romoje trenkė kumščiu į stalą ir pasakė: „Reikia panaikinti Samhainą, atverskite kalendorių“?
Ne. Istorija tokio memorandumo nepaliko.
Lola Tralala komentuoja: Žmonės stebėtinai mėgsta įsivaizduoti viduramžių Bažnyčią kaip rinkodaros agentūrą: „Klientai, pagonys atima mūsų Q4. Perkelkime šventuosius į lapkritį.“ Tikrovė, deja, turi mažiau PowerPoint ir gerokai daugiau painiavos.
Ir beje: pats žodis Halloween yra krikščioniškas
Tai vienas gražiausių visos istorijos paradoksų. Galite turėti šventę, pilną senų gėlų motyvų, vaiduoklių, būrimo ir persirenginėjimo — ir kartu naudoti pavadinimą, kilusį tiesiai iš krikščioniško kalendoriaus.
Hallow reiškė šventąjį arba tai, kas šventa. All Hallows — visi šventieji. Vakaras prieš jų šventę buvo All Hallows’ Eve, iš kurio palaipsniui atsirado Halloween.
Todėl kai spalio 31-ąją kas nors pareiškia, kad Helovinas „visiškai nesusijęs su krikščionybe“, pats žodis stovi kampe ir truputį nejaukiai atsikrenkščia.
Jo pavadinimas pažodžiui nurodo Visų Šventųjų dienos išvakares. Žinoma, tai nereiškia, kad visi papročiai yra krikščioniški.
Sveiki atvykę į kultūros istoriją. Paprastus atsakymus galite palikti rūbinėje.
Lapkričio 1-oji skirta šventiesiems. Lapkričio 2-ąją likusieji mirusieji pagaliau gauna savo dieną
Visų Šventųjų diena nėra tas pats, kas visų mirusiųjų atminimas. Tai dar vienas sluoksnis.
Maldos už mirusiuosius krikščioniškame pasaulyje egzistavo gerokai anksčiau nei viena universali lapkričio diena. Skirtingi vienuolynai ir regionai turėjo savas datas. Tačiau svarbus postūmis atėjo iš Burgundijos Cluny, vieno įtakingiausių viduramžių Europos vienuolinių centrų.
Abatas Odilonas iš Cluny savo vienuolynų tinkle įvedė ypatingą visų mirusių tikinčiųjų minėjimą lapkričio 2-ąją. Tiksli data šaltiniuose skiriasi, bet svarbiau tai, kas įvyko vėliau: Cluny tradicija išplito į kitus vienuolynus ir palaipsniui į Vakarų Bažnyčią.
Ir staiga turime gražią trijulę: spalio 31-oji — Visų Šventųjų dienos išvakarės. Lapkričio 1-oji — Visų Šventųjų diena. Lapkričio 2-oji — visi mirę tikintieji.
Trys dienos iš eilės. Trys skirtingi istoriniai sluoksniai. Ir maždaug milijonas būsimų interneto straipsnių, kurie visa tai pavers vienu dalyku.
Kaip nuo maldų už sielas prieiname prie vaikų, skambinančių į duris?
Lėtai. Ir svarbiausia — keliais keliais vienu metu.
Viduramžių ir vėlesnėje Britanijoje egzistavo vaikščiojimo po namus papročiai, dažnai siejami su žodžiu souling. Neturtingi žmonės, o vėliau ir vaikai, galėjo lankyti namus ir gauti maisto — tradiciškai minimi soul cakes — mainais už maldas už mirusius šeimos narius.
Airijoje ir Škotijoje tuo pat metu plėtojosi guising tradicijos: persirengę lankytojai eidavo nuo durų prie durų ir mainais į maistą ar kitą atlygį pasiūlydavo dainą, eilėraštį, pokštą ar trumpą pasirodymą.
Pažiūrėkite į struktūrą. Ateinu prie jūsų durų. Kažką padarau. Jūs man kažką duodate.
Jau pradedame atpažinti būsimą mažąjį Batmaną su plastikiniu kibirėliu.
Bet ir vėl: tiesė „souling → trick-or-treat“ per paprasta. Folkloristai aptaria kelis galimus amerikietiško trick-or-treat pirmtakus, įskaitant guising, souling ir kitus europietiškus bei Šiaurės Amerikos kaukėtus namų lankymo papročius. Helovinas ir čia neapsiribojo vienu tėvu.
O kostiumai? Juos tikrai nesugalvojo poliesterio parduotuvė
Persirenginėjimas airių ir škotų tradicijoje užfiksuotas gerokai prieš šiuolaikinę kostiumų pramonę. Kaukė galėjo paslėpti žmogų, išgąsdinti kaimynus, leisti elgtis kitaip nei įprastą dieną ir tiko nakčiai, kai normalia tvarka nebuvo galima visiškai pasitikėti.
Čia matome vieną atkakliausių Helovino principų: vienai nakčiai galite tapti kažkuo kitu.
Vaiduokliu. Gyvūnu. Monstru. Įžymybe. Vampyru. Barbie. Pripučiamu dinozauru.
Žmonių civilizacija nuėjo ilgą kelią, bet galimybė eiti gatve kaip trijų metrų bananas, regis, tebėra vienas jos nuolatinių poreikių.
Moliūgai? Pirmiausia ateina ropė. Ir ji nėra graži
Jei yra vienas daiktas, iš karto sakantis „Helovinas“, tai išskobtas oranžinis moliūgas. Tačiau senasis airiškas Helovinas turbūt pažvelgtų į jį ir paklaustų: „Kas čia?“
Airijoje šiurpūs žibintai buvo drožiami iš ropių ir kitų šakniavaisių. National Museum of Ireland saugo garsų pavyzdį, siejamą su Fintownu Donegalo grafystėje. Į išskobtą ropę būdavo įdedama žvakė, o išdrožtas veidas turėjo rimtai gąsdinti. Muziejus aiškiai sieja dabartinį moliūgų žibintą su amerikietišku šios senesnės tradicijos tęsiniu.
Kai pamatysite tą airišką ropės demoną, paaiškės, kad moliūgas nebuvo kultūrinis nuosmukis. Tai buvo naudotojo sąsajos patobulinimas.
Didesnis. Tuštesnis. Lengviau drožti. Maloni spalva. O svarbiausia — po pusvalandžio vis dar turite visus pirštus.
Lola Tralala komentuoja: Moliūgas nėra senovinis keltiškas Helovino simbolis. Moliūgas — amerikietiškas ropės redesign. Tas pats produktas, geresnis UX.
Tada ateina migracija ir Helovinas gauna bilietą laivu į Ameriką
XIX amžiuje milijonai žmonių išvyko iš Airijos į Šiaurės Ameriką, ypač Didžiojo bado metu ir po jo. Library of Congress duomenimis, 1820–1930 m. į Jungtines Valstijas atvyko apie 4,5 milijono airių. Kartu su žmonėmis keliauja kalbos, dainos, receptai, tikėjimas — ir, žinoma, kalendoriniai papročiai.
Taip airių ir škotų tradicijos atsidūrė naujoje aplinkoje. Ir būtent čia Helovinas pradeda daryti tai, ką moka geriausiai: maišytis.
Šiaurės Amerikoje jis susitiko su vietinėmis rudens šventėmis, namų vakarėliais, persirenginėjimu, pokštais ir kitų imigrantų bendruomenių tradicijomis. Palaipsniui nustojo būti vien atskirų grupių papročiu ir tapo gerokai labiau matoma amerikietiška sezonine švente.
Tačiau Helovinas apie 1900-uosius šiandienos aštuonmetį gal kiek nuviltų. Saldainiai dar nebuvo pagrindinis veikėjas.
Helovinas apie 1900-uosius: mažiau Snickers, daugiau „ar šiemet pagaliau ištekėsiu?“
Taip. Helovinas buvo ir stebėtinai romantiškas.
XIX ir XX amžių sandūroje JAV buvo populiarūs Helovino vakarėliai su būrimais apie būsimą partnerį ir santuoką. Istoriniai laikraščiai ir Library of Congress kolekcijos saugo instrukcijas, kaip jaunos moterys, naudodamos obuolius, veidrodžius, riešutus, vandenį ir kitus daiktus, mėgino sužinoti, už ko ištekės.
Puikus priminimas, kaip greitai gali keistis šventė.
Helovinas šiandien: „Aš Wednesday Addams.“
Helovinas apie 1910-uosius: „Jei nueisiu atbulomis iki šulinio ir pažvelgsiu per kairį petį, ar pasirodys mano būsimas vyras?“
Atrodo, žmonijai siaubo visada reikėjo. Keitėsi tik siužetas.
Tada vaikai nusprendė, kad kultūros paveldui reikia šiek tiek vandalizmo
Amerikietiškas Helovinas turėjo ilgą ir labai gyvą pranks, arba išdaigų, tradiciją. Ir išdaiga čia nereiškia vien paskambinti į duris ir pabėgti.
XIX amžiaus pabaigos ir XX pradžios šaltiniai aprašo apverstus statinius, išardytus vežimus, išteptus langus, sugadintą nuosavybę, melagingus aliarmus ir kitas išdaigas, šalia kurių šiandieninis „haha, užtepėme kaimyno durų rankeną dantų pasta“ atrodo kaip administracinis posėdis.
Miestuose Helovino netvarka tapo tokia erzinanti, kad bendruomenės ėmė skatinti organizuotus vakarėlius ir vaikų veiklas. Senesnis modelis „sulaužysime jūsų tvorą“ palaipsniui užleido vietą saugesniam „duosime ką nors skanaus, o dabar jau eisi namo?“
Ir būtent čia sistema, kurią šiandien žinome kaip trick-or-treat, ima įsibėgėti.
„Trick or treat“ nėra viduramžių formulė. Ji jaunesnė, nei atrodo
Vaikščiojimo po namus papročiai senesni. Tačiau pati frazė trick or treat ir dabartinė socialinė forma stebėtinai jaunos.
Frazė pasirodo Šiaurės Amerikos laikraščiuose 1920-aisiais. Amerikietiškas trick-or-treat labiau išplito 1930-aisiais ir ypač kitais dešimtmečiais tapo masine vaikų tradicija.
Verta pakartoti. Šiandien vaikas su kauke ir saldainių krepšiu atrodo beveik kaip seniausia Helovino forma. Iš tikrųjų tai viena jaunesnių jo mutacijų.
Taigi senovės keltas greičiausiai nevaikščiojo po kaimą sakydamas: „Duok Twix, kitaip išmuilinsiu tavo langą.“
Tai XX amžiaus kultūrinė naujovė.
Ir saldainiai ten nebuvo visada
Dar vienas smūgis amžinybei: Helovinas ne visada buvo saldainių šventė.
Dar XX amžiaus pirmoje pusėje vaikai galėjo gauti vaisių, riešutų, monetų, naminių kepinių, mažų žaislų ar kitų dovanų. Saldainiai iš tikrųjų pradėjo dominuoti amerikietiškame trick-or-treat tik po Antrojo pasaulinio karo, ypač 1950–1960-aisiais.
Padėjo keli dalykai vienu metu. Pokario suburbanizacija sukūrė rajonus, pilnus šeimų ir lengvai apeinamų namų. Trick-or-treat pasiūlė socialiai priimtiną būdą sutramdyti senesnę išdaigų tradiciją. Radijas, žurnalai, televizija ir kinas tą patį modelį rodė milijonams žmonių. Saldainių gamintojai suprato, kad egzistuoja vakaras, kai visa Amerika savanoriškai stengiasi pripildyti vaikų krepšius cukrumi.
O rinkodaros skyrius turbūt kelias minutes tyliai verkė iš laimės.
1952 m. Disney net išleido trumpametražį filmą Trick or Treat su Donaldu Antinu ir jo sūnėnais. Tokie popkultūros vaizdiniai padėjo naują ritualą normalizuoti nacionaliniu mastu.
Lola Tralala komentuoja: Seni airiai: „Atsargiai, šiąnakt gali atsiverti Kitas pasaulis.“ Amerika, 1955: „Supratome. Kiek mini šokoladukų užsakome?“
Ir būtent Amerika sukuria Heloviną, kurį šiandien atpažįstame iš trijų metrų
XX amžiaus antroje pusėje ingredientai pagaliau susideda į pažįstamą vaizdą: moliūginis jack-o’-lantern, vaikų kostiumai, šiurpios dekoracijos, trick-or-treat, siaubo filmai, suaugusiųjų vakarėliai, raganos, skeletai, šikšnosparniai, vaiduokliai ir atskirai supakuoti saldainiai.
Ir palaipsniui — milžiniška sezoninė industrija.
Kai kuriems elementams šimtai metų. Kitiems — vos keli dešimtmečiai. Šalia kaukės ir vaiduoklio, kurių giminės medis giliai siekia Europos folklorą, stovi plastikinis puodelis su praėjusį mėnesį pagaminto kino franšizės logotipu.
Ir keista, jie nesipyksta.
Helovinas turi nepaprastą talentą sugerti viską, prie ko prisiliečia.
Tada nutinka istoriškai labai juokingas dalykas: Helovinas persikelia atgal per Atlantą
Europos tradicijos padėjo sukurti amerikietišką Heloviną. Amerika jį perdirbo. Tada filmai, serialai, muzika, prekybos tinklai, internetas ir popkultūra pradėjo eksportuoti jį atgal į Europą — ir toliau į pasaulį.
Šiuolaikinis kultūrinis maršrutas atrodo maždaug taip:
Europa → Amerika → blenderis → moliūgas → televizija → Europa, prašome čia pasirašyti už siuntą.
Todėl šiandien Helovino vakarėliai vyksta ir šalyse, kurios istoriškai su Samhainu beveik nesusijusios.
Helovinui bendros kilmės nebereikia. Užtenka Wi‑Fi.
Tad kodėl „mirusieji grįžta“ būtent spalio pabaigoje?
Dabar pagaliau galime atsakyti į pavadinimo klausimą.
Iš dalies todėl, kad gėlų žemdirbystės kalendoriuje lapkričio pradžia buvo didelis sezoninis slenkstis: įėjimas į žiemos pusmetį. Perėjimo momentai folklore stebėtinai dažnai siejami su sutrikusiomis ribomis, antgamtiniu pasauliu ir būrimu. Samhainas taip suteikė galingą pasakojimų sluoksnį apie Kitą pasaulį, dvasias ir pavojingą naktį.
Greta jo palaipsniui įsitvirtino Vakarų krikščioniškas kalendorius su Visų Šventųjų diena lapkričio 1-ąją ir mirusiųjų minėjimu lapkričio 2-ąją. Tikslūs jų istoriniai santykiai ir šių lapkričio datų pasirinkimo priežastys veda sudėtingais ir iš dalies neaiškiais keliais. Per šimtmečius šie sluoksniai lietėsi, veikė vienas kitą ir maišėsi.
Tai nereiškia, kad visos pasaulio rudens tradicijos, susijusios su mirusiaisiais, kilo iš Samhaino. Priešingai. Žmonių visuomenės savo mirusiuosius prisimena labai skirtingu metų laiku ir dėl labai skirtingų istorinių priežasčių. Meksikos Día de Muertos turi savą sudėtingą istoriją; kitos kultūros turi minėjimo dienas pavasarį, vasarą ar pagal mėnulio kalendorius.
Trumpai tariant, mirusieji nesilaiko vieno pasaulinio kalendoriaus.
Ir tai protinga. Tikriausiai jie ir taip turi pakankamai biurokratijos.
Kas tada liko iš senojo Helovino?
Stebėtinai daug: kaukė, normalios tvarkos pažeidimas, nežinomybės pilna naktis, maistas, žaidimai, būrimas, namų lankymas, išdaigos, ugnis ir šviesa, vaiduokliai — ir svarbiausia mintis, kad kartą per metus ribą tarp saugaus ir pavojingo galime traktuoti kiek kitaip nei įprastai.
Tačiau beveik nė vienas iš šių elementų neišgyveno šimtmečių po stikliniu gaubtu. Reikšmės keitėsi. Kaukė galėjo saugoti arba gąsdinti, vėliau linksminti kaimynus, o šiandien trims valandoms paversti jus Šreku. Apsilankymas namuose galėjo reikšti maldą, pasirodymą ar nedidelę grėsmę turtui; šiandien reiškia saldainį. Žibintas nuo ropės perėjo prie moliūgo. Mirusiųjų atminimas susitiko su žaidimu apsimesti mirusiu. Religinė išvakarių diena kartu tapo milžiniška pasaulietine švente.
Ir būtent čia slypi tikrasis istorinis Helovino stebuklas.
Ne tai, kad jis išliko nepasikeitęs.
Jis išliko todėl, kad niekada nenustojo keistis.
Jei šiandien ant stalo padėtume 1900 m. airišką ropę, viduramžių Visų Šventųjų kalendorių, soul cake, vaikišką kaukę, saldainių maišą ir plastikinį prekybos centro moliūgą, jie neatrodytų kaip viena tradicija.
Ir vis dėlto tarp jų driekiasi gija. Ne tiesi. Ne švari. Ne visada tobulai dokumentuota. Bet ji yra.
O kažkur jos gale stovi dinozauru persirengęs vaikas ir prašo šokolado.
Istorija kartais tikrai moka užbaigti geru pokštu.
Daugiau švenčių, ritualų ir kalendorinių keistenybių rasite mūsų pasaulio švenčių ir ritualų kultūros kalendoriuje bei švenčių ir svarbių dienų pagal regionus apžvalgoje.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar Helovinas kilo iš Samhaino?
Samhainas yra vienas svarbiausių Helovino istorinių sluoksnių, ypač per airių ir škotų tradicijas. Tačiau šiuolaikinis Helovinas nėra tiesiog išsaugotas Samhainas. Jis susiformavo ilgai persipinant gėlų tradicijoms, krikščioniškajam Allhallowtide, europietiškam persirenginėjimui ir namų lankymui bei vėlesnei amerikietiškai raidai.
Ar Bažnyčia perkėlė Visų Šventųjų dieną į lapkričio 1-ąją dėl Samhaino?
Tokia tiesi istorija nėra dokumentuota. Bendros kankinių ir šventųjų šventės egzistavo įvairiuose krikščioniškuose regionuose ir skirtingomis datomis. Vakarietiškos lapkričio 1-osios datos kilmė mokslinėje literatūroje tebėra iš dalies neaiški.
Kodėl Helovinas švenčiamas spalio 31-ąją?
Nes tai lapkričio 1-osios, Visų Šventųjų dienos, išvakarės — iš čia All Hallows’ Eve, iš kurio išsivystė Halloween. Tuo pat metu vakaras prieš lapkričio 1-ąją sutapo su tradicinėmis airiškomis Samhaino išvakarėmis.
Iš kur atsirado Helovino moliūgai?
Iš europietiškos šakniavaisių drožimo tradicijos, ypač airiškų ropių žibintų. Tradicijai persikėlus į Šiaurės Ameriką, didesnis ir praktiškesnis moliūgas perėmė jų vaidmenį.
Ar trick-or-treat yra senovinė keltų tradicija?
Ne dabartine forma. Galimi pirmtakai yra souling, airiškas ir škotiškas guising bei kiti namų lankymo papročiai, tačiau pati frazė ir standartizuota amerikietiška forma pasirodo tik XX amžiuje ir ypač išplinta po Antrojo pasaulinio karo.
Ar vaikai per Heloviną visada gaudavo saldainių?
Ne. Dar XX amžiaus pirmoje pusėje jie gaudavo vaisių, riešutų, monetų, kepinių ar mažų dovanų. Saldainiai pradėjo aiškiai dominuoti amerikietiškame trick-or-treat daugiausia nuo 1950-ųjų.
🧵 Iš kur driekiasi gijos
National Museum of Ireland — Halloween / Samhain — pagrindinis šaltinis apie airių sezoninį kalendorių, persirenginėjimą, žaidimus, būrimą ir Helovino nakties folklorą.
National Museum of Ireland — Ghost Turnip — apie airiškus ropių žibintus ir jų ryšį su vėlesniais amerikietiškais moliūgais.
University College Cork — Secrets at Samhain — apie viduramžių airių tekstus, siejančius Samhainą su Kitu pasauliu, antgamtinėmis būtybėmis ir būrimu.
Encyclopedia of Catholicism — All Saints ir Catholic Encyclopedia — All Souls’ Day — apie Visų Šventųjų raidą, lapkričio 1-osios kilmės neapibrėžtumą ir mirusiųjų minėjimo plitimą iš Cluny aplinkos.
Library of Congress — The Origins of Halloween Traditions ir Irish-Catholic Immigration to America — apie souling, guising, trick-or-treat formavimąsi ir airių tradicijų migraciją į JAV.
Smithsonian — When Halloween Was All Tricks and No Treats ir A Cultural History of Candy — apie amerikietiškas išdaigas, trick-or-treat raidą ir saldainių iškilimą.
📚 Norite giliau?
Jack Santino (red.), Halloween and Other Festivals of Death and Life — folkloristikos rinkinys apie Heloviną, mirusiųjų šventes ir jų socialines bei materialias transformacijas.
Lisa Morton, Trick or Treat: A History of Halloween — išsami Helovino istorija, jo kelionė į Ameriką ir vėlesnis pasaulinis paplitimas.
Library of Congress — Halloween & Día de Muertos Resources — vartai į istorinius laikraščius, fotografijas, folkloro medžiagą ir kitus šaltinius.