XX a. trečiasis dešimtmetis vos spėjo užverti duris po karo, o iš kitos pusės jau pasigirdo saksofonas. Miestai švytėjo, automobiliai signalizavo, kino teatrai kūrė naujus dievus, o reklama žadėjo, kad ateitį galima nusipirkti universalinėje parduotuvėje — geriausia šiandien ir išsimokėtinai.
Po apkasų, epidemijų ir laidotuvių metų jaunoji karta turėjo gerokai mažiau kantrybės pamokslams apie tai, kas yra padoru. O dalis jaunų moterų ėmė atrodyti taip, tarsi prieš išeidamos iš namų taisykles būtų netyčia palikusios prieškambaryje: trumpi plaukai, raudonos lūpos, trumpesni sijonai, cigaretė rankoje ir vakaras, besitęsiantis ten, kur padorios merginos, anot gerų patarimų, apskritai neturėjo atsidurti.
Flapper. Vienai visuomenės daliai — jaudinantis modernios moters įvaizdis. Kitai — įrodymas, kad civilizacija tikriausiai žlugs vėliausiai ketvirtadienį.
O ant kaklo — perlai. Kartais tikri, kartais imitacija, kartais brangūs, kartais visai paprasti, bet šokant jie judėjo taip įspūdingai, kad po šimto metų pavertėme juos kone privaloma viso dešimtmečio uniforma. Pridėkite plunksnas, kutus ir užrašą Gatsby Party, ir internetas mano ką tik moksliškai rekonstravęs 1925-uosius.
Lola: „Uždrausti alkoholį ir tikėtis, kad žmonės nustos gerti. Kaip miela.“
Močiutė: „Kai visuomenė pradeda bijoti šukuosenos, problema paprastai slypi ne plaukuose.“
Tačiau būtent už tų durų ši istorija tampa iš tikrųjų įdomi. Flapper nebuvo vien madinga figūrėlė su perlais. Ji stovėjo pačiame susidūrimo taške: pokarinis noras gyventi prieš seną moralę, naujasis miestas prieš padorumo sampratą, prohibicija prieš nelegalius barus, afroamerikietiškas džiazas prieš baltųjų masinę kultūrą, deimantai prieš pigią bižuteriją. Trečiasis dešimtmetis spindėjo — ir kartu buvo pilnas nelygybės, draudimų bei dvigubų standartų.
Ir kartais ten dar būdavo džino, cigarečių, morfino, kokaino, gangsteris, policininkas ir kas nors visiškai įsitikinęs, kad dėl visko kalti trumpi sijonai.
Sveiki atvykę į dešimtmetį, kuris atsisegė apykaklę
1918-ieji nutildė patrankas, bet ne nervų sistemą. Po Pirmojo pasaulinio karo atėjo palengvėjimo, traumos, ekonomikos augimo, urbanizacijos, naujų technologijų ir vartojimo kultūros mišinys; miestai greitėjo, o žmonės mokėsi gyventi pasaulyje, kuriame kino žvaigždė per savaitę galėjo pakeisti pusės šalies šukuoseną.
Gatavi drabužiai šioje istorijoje buvo beveik tokie pat svarbūs kaip Holivudas. Stilius nebeturėjo keliauti tik iš prabangių salonų pas moteris, galėjusias sau leisti couture; jis sklido per universalines parduotuves, žurnalus, reklamą, popierines lėles ir kiną. Clara Bow ir kitos žvaigždės parodė, kad modernų įvaizdį galima atkartoti net jei deimantų biudžetas lieka tik vaizduotėje.
Tuomet atėjo 1920-ieji. Jungtinės Valstijos ratifikavo 19-ąją Konstitucijos pataisą ir uždraudė atimti balsavimo teisę dėl lyties. Milžiniškas lūžis — bet tikrai ne stebuklingas mygtukas „nuo šiol visos moterys laisvos“. Rasistiniai įstatymai, testai, mokesčiai, bauginimas ir kitos kliūtys vis dar neleido daugeliui afroamerikiečių ir kitų moterų balsuoti.
Tai svarbu todėl, kad vėliau flapper tapo labai patogiu laisvės simboliu. Istorija nebuvo plakatas. Viena moteris galėjo nusikirpti plaukus, eiti į kiną ir balsuoti; kita galėjo dirbti taip pat sunkiai, nešioti visai kitokią šukuoseną ir vis tiek būti sistemos neįleista į balsavimo vietą.
Valstybė alkoholiui pasakė ne. Amerika atsakė: gerai, bet tyliai
Prohibicija yra viena iš tų istorinių situacijų, kurios skamba kaip scenarijus, kol supranti, kad taip iš tiesų buvo. 18-oji pataisa ir Volsteado aktas nuo 1920 m. smarkiai ribojo alkoholinių gėrimų gamybą, pardavimą ir transportavimą — ir kartu sukūrė milžinišką juodąją rinką, naujas verslo galimybes gangsteriams bei labai kūrybingą visuomenės santykį su sąvoka „laikytis įstatymo“.
Speakeasy barai dygo už nepastebimų durų, galiniuose kambariuose, rūsiuose ir klubuose. Senesni salūnai dažniausiai buvo vyrų erdvės, o daugelyje speakeasy moterys ir vyrai susitikdavo, gerdavo ir šokdavo kartu. Kai kurios moterys pačios valdė tokias vietas, kitos gabeno alkoholį kontrabanda, o dar kitos tiesiog naudojosi tuo, kad naktinis miestas staiga pasiūlė mažiau paklusnią erdvę nei ankstesnė karta.
To meto nuotraukos šiuo požiūriu kalba labai aiškiai. 1926 m. Vašingtone šokėja Mlle. Rhea buvo nufotografuota su aksesuaru, kurį Lola iš karto būtų pavadinusi „praktiška kišene moralinei panikai“: prie keliaraiščio pritvirtinta gertuve.
Tačiau speakeasy nebuvo feministinis Disneilendas. Tai buvo nelegalios, dažnai su organizuotu nusikalstamumu susijusios, kartais smurtinės vietos ir tikrai ne visiems vienodai prieinamos. Galbūt tai ir yra įdomiausia 1920-uosiuose: beveik kiekvienas daiktas, atrodantis kaip laisvės simbolis, kitoje pusėje turi prisiūtą etiketę su kaina, klase, rase ar rizika.
Džiazas nebuvo tapetai. Jis turėjo tėvus, miestus ir labai konkrečią istoriją
Džiazas ore slydo tarsi katė palange — aksomiškai, užtikrintai ir su ritmu uodegoje. Tačiau šis garsas neatsirado kaip dekoracija kutams ir perlams. Džiazas išaugo iš afroamerikietiškų Amerikos Pietų muzikos tradicijų ir 1920-aisiais tapo vienu svarbiausių amerikietiško modernumo garsų.
Be juodaodžių muzikantų Džiazo amžius nebūtų turėjęs savo charakteringo pulso. Vis dėlto ta pati visuomenė galėjo dievinti muziką ir kartu segreguoti jos kūrėjus, samdyti juos garsiuose klubuose, bet atsisakyti suteikti tokias pat teises prie durų, stalų, viešbučių ar politinės galios.
Charleston tapo vienu dešimtmečio simbolių, ir būtent čia mada susitinka su judesiu. Laisvesnės suknelės, trumpesni ilgiai ir lengvesnė konstrukcija leido kūnui judėti kitaip nei ankstesnės siluetų sistemos. Pasikeitus šokiui, pasikeitė ir tai, ką papuošalas darė ant kūno.
Lindy Hop nemetame į tą patį maišą vien todėl, kad jis gražiai skamba šalia žodžio „džiazas“. Jis pirmiausia priklauso vėlyvųjų 1920-ųjų Harlemo šokių kultūrai ir nusipelno savo tikslios istorijos, o ne istorinio kokteilio „viskas, ką smagu šokti“.
Ir taip, po blizgesiu buvo ir narkotikų
Nereikia sterilizuoti 1920-ųjų tol, kol iš jų lieka tik Art Deco tapetai. Modernus miestas turėjo ir tamsesnę vaistinėlę: morfinas, opijus, heroinas ir kokainas jau turėjo medicininio ir nemedicininio vartojimo istoriją, o visuomenė tuo metu sparčiai perėjo nuo santykinai laisvesnio prieinamumo prie reguliavimo, kriminalizavimo ir naujos moralinės panikos.
1914 m. Harrisono aktas įvedė federalinę opiatų ir kokamedžio produktų prekybos registraciją bei kontrolę. 1920-aisiais kontrolė griežtėjo, formavosi atskira narkotikų administravimo sistema, o priklausomybė vis dažniau buvo perkeliama iš medicininės srities į nusikalstamumo rėmus. Prie to prisidėjo rasiniai ir klasiniai išankstiniai nusistatymai, formavę, kas visuomenėje bus laikomas „pavojingu vartotoju“, o kas pacientu.
Tačiau tai nėra leidimas rašyti „flapper moterys vartojo kokainą“ kaip tipinį jų bruožą. Tokį trumpinį išmetame taip pat greitai kaip karnavalinę juostelę su plastikine plunksna. Narkotikai priklauso platesniam miesto modernumo, medicinos, pogrindžio, priklausomybės ir represinės politikos vaizdui — ne kaip privalomas kiekvienos bob šukuosenos priedas.
Vis dėlto būtų klaidinga vaizduoti Džiazo amžių kaip sterilią šventę, kur vienintelis pavojus — įpainioti perlus į kutus. Alkoholis, nelegali prekyba, priklausomybės, policija, kriminalizacija ir organizuotas nusikalstamumas priklausė tam pačiam miesto pasauliui, kuris kūrė jo glamūrą.
Lola Tralala: „Morfinas, kokainas, džinas, gangsteriai… o visuomenė sprendžia sijono ilgį. Puiku.“
Bob, lūpdažis ir sijonas, papiktinęs pusę giminės
Flapper įvaizdis turėjo stiprius vizualinius ženklus būtent todėl, kad juos buvo galima perskaityti akimirksniu. Bob kirpimas, ryškesnis makiažas, tiesesnė silueto linija, pažemintas liemuo ir trumpesni sijonai modernumą paskelbdavo dar prieš moteriai prasižiojant.
Tik atsisakykime minties, kad kiekvienas sijonas baigėsi ties šlaunų viduriu. Ilgiai per dešimtmetį keitėsi, daug suknelių siekė maždaug kelius, kartais buvo trumpesnės; viena mados iliustracija nėra visos šalies uniforma. Kino kostiumas turi keistą talentą pridėti du sluoksnius kutų, atimti dešimt centimetrų audinio ir apsimesti, kad ką tik baigė archyvinį tyrimą.
O korsetas? Jis taip pat vieną rytą dramatiškai nenumirė ant istorijos laiptų. Keitėsi apatinių drabužių konstrukcija, idealus siluetas ir kūno formavimo būdai. 1920-ieji atnešė kitokią liniją, ne stebuklingą apatinio trikotažo istorijos išjungimą.
Trumpi plaukai padarė labai konkretų dalyką papuošalams: atvėrė ausis, žandikaulio liniją ir kaklą. Kabantys auskarai staiga gavo sceną, kurią anksčiau iš dalies slėpė ilgi plaukai. O prisidėjus šokiui, auskarai ne tik buvo nešiojami — jie pradėjo vaidinti.
Papuošalai pagaliau gavo savo choreografiją
Ilgas vėrinys vitrinoje yra gražus daiktas. Ant šokančio kūno jis tampa visai kitokiu objektu. Jis siūbuoja prie audinio, persimeta, gaudo šviesą, kartais nepaklusniai pabėga iš planuotos vietos ir per energingą Charleston primena, kad fizika taip pat yra mados dalis.
Su flapper estetika šiandien stipriai siejami ilgi perlų vėriniai ir sautoirai, kabantys auskarai, apyrankės, sagės ir geometriniai Art Deco motyvai. Tik nereikia pasiduoti internetui, kuris kiekvieną baltą rutuliuką paverčia natūraliu perlu, o kiekvieną vakarėlį — aukštosios juvelyrikos kolekcija.
Aukštosios 1920-ųjų juvelyrikos kūriniuose randame platiną, deimantus, spalvotus brangakmenius, aštrią geometriją ir techninį tikslumą. Šalia egzistavo daug platesnis bižuterijos, stiklo, perlų imitacijų ir prieinamesnių papuošalų pasaulis, leidęs modernią išvaizdą turėti ir moterims be šeimos seifo, dydžiu primenančio mažą banką.
Ir būtent tai Bead Culture įdomiau už dar vieną legendą apie „deimantines flapper moteris“. Stilius plinta ne vien per brangius originalus. Jis plinta per imitacijas, naujas medžiagas, masinę gamybą, reklamą ir norą atrodyti kaip pasaulis, kurį žmogus matė kine.
Daugiau apie medžiagas ir stiliaus derinimą rasite atskirame straipsnyje Flapper papuošalai: reikšmė ir stiliaus patarimai.
Perlas nėra balsavimo biuletenis
Labai vilioja parašyti: „Perlai simbolizavo moterų emancipaciją.“ Tai gražiai atrodo, telpa į Pinterest, ir yra tik viena problema: istorija nėra tokia paklusni.
Papuošalas gali reikšti modernumą, statusą, skonį, matomumą, priklausymą tam tikram stiliui arba tiesiog džiaugsmą puoštis. Kai kurioms moterims jis galėjo būti sąmoninga senesnių normų atmetimo dalis; kitoms — madingas pirkinys, dovana, brangesnio daikto imitacija ar tiesiog tai, kas puikiai tiko prie suknelės.
Papuošalas pats savaime neturi politinės programos. Reikšmė atsiranda tarp daikto, kūno, situacijos, pinigų, publikos ir pasakojimų, kuriuos vėliau apie jį kuriame.
Lola komentuoja: „Jeigu emancipaciją gali suteikti vėrinys, sufražistės tikrai per daug stengėsi.“
Kas netilpo į plakatą
Šiandieninis flapper įvaizdis dažnai įtartinai vienodas: jauna, liekna baltaodė moteris vakarine suknele, su bob kirpimu, galvos juosta, taure rankoje ir veido išraiška, lyg ji ką tik būtų pažeidusi tris taisykles ir jau planuotų ketvirtą. Tai veiksmingas vaizdas. Ir kaip kiekvienas veiksmingas vaizdas, jis kartu kai ką paslepia.
Klasė nulėmė, ką žmogus galėjo sau leisti, kur galėjo eiti ir kiek turėjo laisvo laiko. Gatavi drabužiai dalį mados padarė prieinamesnę, bet ekonominių skirtumų neištrynė. Rasė lėmė prieigą prie vietų, politinės galios ir saugumo viešoje erdvėje.
Afroamerikietės buvo miesto modernumo ir kultūrinių pokyčių dalis, tačiau dominuojantis baltųjų žiniasklaidos įvaizdis jas dažnai nustūmė į pakraščius. Ta pati kultūra galėjo šokti pagal juodaodžių atlikėjų muziką ir kartu palaikyti segregaciją. Tai ne šalutinis faktas; tai vienas pagrindinių įtrūkimų blizgančiame Džiazo amžiaus paviršiuje.
Todėl flapper nėra „1920-ųjų moteris“. Tai vienas stiprus kultūrinis tipas, per kurį galima stebėti ginčus apie modernumą, moterų elgesį, vartojimą, kūną ir viešąją erdvę. Kuo mažiau šį tipą painiojame su visa populiacija, tuo jis tampa įdomesnis.
Kas liko po flapper moterų
Flapper archetipas išgyveno savo dešimtmetį su pavydėtinu įžūlumu. Jis grįžta kaskart, kai kultūrai reikia jaunos moters, kuri yra per garsiai kalbanti, per daug matoma, per daug madinga ar per daug savarankiška, kad aplinkiniams būtų patogu.
Madoje liko susižavėjimas bob kirpimu, tiesesne silueto linija, kutais, Art Deco geometrija ir ilgais papuošalais. Kinas ir televizija vis dar naudoja Džiazo amžių kaip trumpinį prabangai, skandalui, draudimams ir nakčiai, kuri nenori baigtis. Retro atgimimas nuolat paverčia flapper moterį istorijos, fantazijos ir vakarėlių parduotuvės mišiniu.
Tačiau tikrasis palikimas geresnis už kostiumą. Flapper parodo, kaip masinė žiniasklaida gamina archetipus, kaip mada juda tarp klasių, kaip judesys keičia drabužius ir papuošalus ir kaip greitai socialinis konfliktas gali virsti estetika, kurią po šimto metų parduodame kaip teminį vakarėlį.
O papuošalas lieka būtent ten, kur mums įdomiausia: ant ribos tarp kūno, medžiagos, pinigų ir to, ką norime apie save parodyti kitiems. Kartais deimantas. Kartais stiklas. Kartais perlas. O kartais tiesiog daiktas, kuris šokių aikštelėje elgiasi dramatiškiau už savo savininkę.
Norite gilintis į patį žodį flapper ir jo istorinę reikšmę? Tęskite su Ką reiškia būti flapper?. Jei domina stiliaus ir emancipacijos ryšys, skaitykite Kaip flapper stilius sužibo kovoje už emancipaciją. O jei norite sekti, kaip mados tipas tapo saviraiškos ikona, tęskite su Flapper moterys: perlai, maištas ir nauja moterų laisvė. Turime ir Flapper žodynėlį: Džiazo amžiaus žodžiai, slengas ir žodžių žaismai.
FAQ: flapper be kutų miglos
Ką reiškia žodis flapper?
1920-ųjų JAV kontekste taip vadinta jauna moderni moteris, siejama su nauja mada, miesto kultūra, šokiais, rūkymu, alkoholiu ir kitokiu elgesiu, kurį tuometinė visuomenė laikė nukrypimu nuo senesnių normų moterims. Tai nebuvo organizuota grupė su nario kortelėmis ir vienoda apranga.
Ar flapper moterys iš tiesų nešiojo sijonus virš kelių?
Kartais taip, tačiau ilgiai dešimtmečio eigoje keitėsi ir daug suknelių siekė maždaug kelius. Karnavalinė versija paprastai būna trumpesnė ir gerokai labiau apkrauta kutais nei istorinė tikrovė.
Ar visos flapper moterys buvo feministės?
Ne. Flapper įvaizdis galėjo būti susijęs su saviraiška ir kai kurių senesnių normų atmetimu, tačiau iš šukuosenos, suknelės ar papuošalo negalima automatiškai spręsti apie konkrečios moters politines pažiūras.
Kodėl perlai taip stipriai siejami su flapper?
Ilgi perlų vėriniai ir jų imitacijos gerai derėjo prie tiesesnės suknelės silueto ir buvo labai pastebimi judant. Vėlesnis kinas ir kostiumų kultūra pavertė juos vienu stipriausių visos eros vizualinių kodų.
Ar tie ilgi perlai visada buvo tikri?
Tikrai ne. Greta brangių natūralių ir kultivuotų perlų egzistavo imitacijos, stiklas ir kitos prieinamesnės medžiagos. „Perlų įvaizdis“ tikslesnis už mintį, kad kiekviena moteris šoko su šeimos turtu ant kaklo.
Kuo flapper susijusios su prohibicija?
Flapper įvaizdis stipriai susijęs su miesto naktiniu gyvenimu, speakeasy, alkoholiu ir socialinių taisyklių laužymu. Prohibicija taip pat atvėrė naujus nelegalaus verslo vaidmenis, kuriuose dalyvavo moterys — nuo klubų lankytojų iki kontrabandininkių ir vietų savininkių.
Ar flapper moterys vartojo kokainą ir morfiną?
Nesąžininga tai laikyti tipišku flapper bruožu. Tačiau opiatai ir kokainas buvo platesnio ankstyvojo XX a. pasaulio — medicinos, priklausomybės, kriminalizacijos ir miesto pogrindžio — dalis. Straipsnyje jie svarbūs kaip epochos kontekstas, o ne kaip privalomas kiekvieno bob kirpimo aksesuaras.
Kodėl flapper taip siejamos su džiazu?
Nes džiazas, šokių kultūra ir miesto naktinis gyvenimas buvo esminės Džiazo amžiaus dalys. Kartu būtina aiškiai pasakyti, kad džiazas turi afroamerikietiškas šaknis, o jo kūrėjai toje pačioje visuomenėje susidūrė su segregacija ir rasizmu.
Ar flapper buvo tik JAV?
Terminas stipriausiai siejamas su angloamerikietiška aplinka, tačiau skirtingos „modernios moters“ versijos atsirado ir kitose šalyse. Jos turėjo savus pavadinimus, vietines sąlygas ir kultūrines reikšmes; nėra prasminga visą pasaulį mechaniškai pervadinti flapper.
Ar šiandieninis Gatsby vakarėlis yra istorinė flapper rekonstrukcija?
Dažniausiai tai veikiau 1920-ųjų įkvėpimo, kino glamūro ir šiuolaikinės vakarėlių estetikos mišinys. Tai nėra nusikaltimas žmonijai; tiesiog verta žinoti, kad plunksnos, kutai ir trys metrai perlų savaime nėra archyvinis dokumentas.
🧵 Iš kur veda gijos
To meto laikraščiai, archyvinė medžiaga, muziejai ir institucijos, iš kurių pasiūta ši istorija:
- Library of Congress — Flappers: Topics in Chronicling America — to meto spauda, bob kirpimai, trumpos suknelės, Charleston ir pats flapper reiškinys.
- Library of Congress — Those Fluttering Flappers! — modernios moters vaizdiniai, rūkymas, vairavimas, gėrimas ir šokiai.
- Library of Congress Law Blog — Broads and Bootlegging — moterys, speakeasy, kontrabanda ir lyčių pokyčiai prohibicijos metu.
- Library of Congress — Prohibition: A Case Study of Progressive Reform — prohibicija, speakeasy ir jos įgyvendinimo problemos.
- Smithsonian National Museum of American History — Bootlegging — nelegali alkoholio rinka ir organizuotas nusikalstamumas.
- Smithsonian — Jazz and Blues — afroamerikietiškos džiazo šaknys.
- Smithsonian National Museum of American History — Paper dolls and ready-to-wear brought flapper fashion to the masses — Clara Bow, gatavi drabužiai ir masinis stiliaus plitimas.
- The Metropolitan Museum of Art — Scrapbook with Jewelry Designs — Art Deco geometrija ir juvelyrikos dizainas.
- The Metropolitan Museum of Art — The Alluring Body — papuošalo, kūno ir savistilizacijos santykis.
- U.S. National Archives — Amendments 11–27 — 18-oji pataisa ir prohibicijos teisinis pagrindas.
- U.S. National Archives — 19th Amendment — balsavimo teisė ir jos istorinis kontekstas.
- DEA Museum — Opium Order Form — opiatų ir kokamedžio produktų reguliavimas.
- FDA — Milestones in U.S. Food and Drug Law — Harrison Narcotic Act ir ankstyvas federalinis narkotikų reguliavimas.